Raudonoji jūra: viena iš jauniausių, šilčiausia, sūriausia iš "gyvų" jūrų bei daugelio vadinama - "viena iš septynių povandeninio pasaulio stebuklų“

Apytiksliai prieš 25 milijonus metų. Kai priešistorinis superkontinentas, formuodamas atskirus Afrikos bei Azijos žemynus pradėjo skilinėti, o tarp dviejų tektoninių plokščių atsiradusią įdubą užpildė jūros vanduo. Iš šiaurės vakarų į pietryčius, formavosi – Raudonoji jūra. Raudonoji jūra (arabų k. Bahḥr al‑Ahḥmar), Indijos vandenyno dalis, giliai įsiterpusi tarp Arabijos pusiasalio ir Afrikos, skalaujanti Egipto, Izraelio, Jordanijos, Saudo Arabijos, Jemeno, Eritrėjos, Sudano krantus. Raudonosios jūros plotas sudaro 450.000 km2, ilgis apie 2250 km, didžiausias plotis apie 355 km, vidutinis plotis apie 280 kilometrų, didžiausias gylis 3040 m, vidutinis gylis apie 490 m, o vandens tūris sudaro 251.000 km3.

Raudonoji jūra taip pat yra Indijos vandenyno vidaus jūra. Su Indijos vandenynu jungiasi apie 30 km pločio Bab el Mandeb’o („Ašarų vartų“) sąsiauriu, o šiaurinėje dalyje visiems gerai žinomu Sueco kanalu, kuris ją jungia su Viduržemio jūra.

Nors atrodytų, kad prieš 25 milijonus metų besiformavusią jūrą turėtume įvardinti kaip seną, tačiau daugelis Pasaulio jūrų formavosi dar anksčiau. Todėl Raudonąją jūrą galima būtų vadinti viena Jauniausių jūrų Planetoje (jei vadovautis istoriniais duomenimis Jauniausios jūros titulą turi Baltijos jūra. Tačiau jos istorija taip pat labai įdomi, nes ilgą laikotarpį ji yra buvusi ežeru, o jūra tapusi per atsitiktinumą. Ir net patekus druskingam vandeniui, druskos kiekis yra itin nedidelis, vos 5‰ litre vandens). Raudonosios jūros formavimasis tebesitęsia dar iki šių dienų, nes kasmet atstumas tarp jos krantų prasiplečia apie 1 centimetrą.

Kalbant apie Raudonąją jūrą, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad ji gali didžiuotis turinti ne tik vienos iš „Jauniausių“ jūros titulą, bet iš visų, mūsų Planetos žemynus, skalaujančių „gyvų“ jūrų – pati sūriausia. Nejučiomis gali kilti klausimas, „kodėl ši jūra Pasaulyje yra pati sūriausia? Kad galima būtų paaiškinti, visų pirma reiktų gerai įsižiūrėti į geografinę Raudonosios jūros padėtį bei vietą. Žinodami geografinę jūros padėtį, matysime, kad į Raudonąją jūrą, priešingai nei į bet kurią kitą, Pasaulyje esančią jūrą, – neįteka nei viena, gėlavandenė upė. O Raudonosios jūros vandens druskingumas šiaurinėje dalyje didesnis kaip 41,5 ‰ (didžiausias Pasauliniame vandenyne), pietuose 38–39 ‰ (palyginimui Baltijos jūros tik 5‰, Juodosios jūros 18‰). Žinoma, jei lyginsime Raudonąją su Negyvąja jūromis, Negyvosios jūros druskos kiekis bus dar didesnis, tačiau taip pat nereiktų pamiršti, kad čia yra ypatingai mažai gyvų organizmų, kurie gali išgyventi ilgą laiką. O tuo tarpu, Raudonoji jūra, net ir daug mačiusius narus, stebina daugybe gyvybės formų.

Apibūdinant Raudonąją jūrą, daugelis teisėtai ją vadina „Viena iš septynių povandeninio Pasaulio stebuklų“, nes turi dar vieną išskirtinę savybę, ji – šilčiausia jūra Planetoje. Raudonosios jūros vandenį šildo ne vien Saulės spinduliai, bet ir jūros dugne esantys karšti žemės mantijos sluoksniai. Raudonosios jūros giluminiai sluoksniai, priešingai nei kitose jūrose, iš gelmių, kuriose jūros vanduo yra net karštesnis nei jūros paviršiuje, pakelia ne šaltą, o šiltą vandenį. Kai kuriose gelmėse esančių srovių temperatūra gali siekti 60 laipsnių pagal Celsijų karštį, o vidutinė vandens temperatūra Raudonojoje jūroje žiemą nenukrenta žemiau +18/ +22 laipsnių, bei vasarą gali sušilti – iki +30 laipsnių. Dėl Raudonosios jūros gana aukštos vandens temperatūros, nuolatinio garavimo, bei negalėjimo pasipildyti gėlu vandeniu, jūra natūraliai tampa sūriausia „gyva“ jūra Pasaulyje.

Nepaisant jauno Raudonosios jūros amžiaus, per 25 milijonus metų, kuriai toks metų skaičius, buvo tarytum trumpa laiko akimirka (žinoma, remiantis geologijos standartais), mūsų Planeta tolygiai pergyveno daugybę pokyčių ir kataklizmų. O tuo tarpu Pasaulinio vandenyno lygis nuolat kito ir svyravo, beje, šie pasikeitimai vyksta ir dabar. Vieni ledynai tirpo, o atsiradęs perteklinis vandens kiekis, sudarydavo sąlygas, naujų ledynų – atsiradimui. Vandens lygis krisdavęs tai iki dešimties, tai net ir iki šimtų metrų. O kai Pasaulinio vandenyno lygis nukrisdavęs itin smarkiai, Raudonoji jūra virsdavusi į didelį druskos ežerą, kurios druskos kiekis litre vandens, net kelis kartus viršydavusi Negyvosios jūros druskos kiekį.

Raudonąją jūrą ir vandenyną jungia Bab–El–Mandeb’o sąsiauris, jo giliausias taškas yra 184 metrai. Belieka tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jei prasidėtų naujas ledynmetis ir vandenynų lygis nukristų 190 metrų. Raudonoji jūra nebe susisiektų su Indijos vandenyno vandenimis ir vėl taptų „negyva“. Vienok nei mums, nei mūsų palikuonims, tai negresia, nes toks didelis Pasaulinio vandenyno lygio sumažėjimas vyksta per šimtus tūkstančių metų. Todėl Raudonoji jūra skalaujanti: Sudano, Jemeno, Eritrėjos, Izraelio, Saudo Arabijos, Jordanijos ir, žinoma Egipto krantus, visus norinčius dar ne vieną tūkstantmetį džiugins, Raudonosios jūros povandeniniais Pasaulio turtais.

Pirmą kartą išgirdus Raudonosios jūros pavadinimą, žodis „raudona“ gali asocijuotis su jūros vandeniu, kuris galimai turėtų būti raudonos spalvos. Tačiau jei gerai įsižiūrėsime į Raudonąją jūrą, ji anaiptol nebus – raudona. O priklausomai nuo gylio, apšvietimo, koralinių rifų gausos, gali būti tamsiai bei šviesiai mėlynos, žydros ar „smaragdo“ spalvos bei atspalvių. Ir panašiai kaip ir kitos Pasaulio jūros, galėtų su jomis lygiuotis melsvais vandens tonais. Jei Raudonosios jūros vanduo nėra raudonas, galimai tuomet norėtųsi sužinoti kokia yra šios jūros vardo kilmė? Remiantis pačiomis konservatyviausiomis mokslininkų prielaidomis, teigiančiomis, kad Raudonoji jūra formavosi apytiksliai prieš 25 milijonus metų, kai Žemėje dar nebuvo nei vieno žmogaus. Taigi pateikta, bet kuri informacija, negalėtų būti itin patikima, o daugiau prilyginama kaip tik spėjimas ar mitas.

Yra kelios Raudonosios jūros vardo kilmės versijos. Pirmoji – Raudonosios jūros vardo versija skelbia, kad jūros pavadinimas galimai galėjo kilti iš senovės (himjaritų) žmonių kalbos, kurie dar prieš užkariaujant kitataučiams, ilgą laiką gyveno Pietų Arabijoje. Atvykę, užkariautojai ilgai bandė iššifruoti himjaritų kitur rašoma, kad semitų rašymą ir nusprendė savaip perskaityti tris raides „X“, „M“ ir „R“ – „Ahmar“, kuris išvertus reikštų „Raudona“. Toks paaiškinimas gal ir galėtų būti priimtinas kaip logiškas vardo išaiškinimas. O prielaida galimai galėtų būti Raudonosios vardo kilmės versija, kuriai nereikėtų skirti ypatingai daug dėmesio. Tačiau sunkiai suprantama, kodėl užkariautojai nusprendė, šalia rastų, kitos tautos – trijų raidžių, pridėti balses, kad gautų jiems pažįstamą žodį? Ir aiškindami rašmenis, turėjo užsiimti vien kalbos iššifravimu, o ne sulieti pažįstamus garsus su savo?

Pasak istorikų, antroji, Raudonosios jūros kilmės versija, nors ir apipinta įvairių tautybių mitų, tačiau labiau tikėtina ir galima būtų įvardinti kaip labiau patikimą, nei lyginant su pirmąja. Pasak legendos, kai kurie šio regiono žmonės, kiekvieną Pasaulio dalį suprato kaip konkrečią spalvą. Raudona spalva buvo siejama su pietumis („Pietų jūra“) (spėčiau, kad taip pat buvo siejama ir su pietų pusrutuliu). Analogiška viena iš „Juodosios jūros pavadinimo kilmės hipotezių teigia, kad „Juodoji“ kadaise reiškė „šiaurinę“). „Šie teiginiai, be viso kito, remiasi ir tuo, kad Herodotas pakaitomis vartojo „Raudonosios jūros“ ir „Pietų jūros“ vardus“. Remiantis, dar iki šių dienų išlikusiais dokumentais, bei mokslininkų iššifravimu, kurie teigė, kad Raudonosios jūros vardas buvo minimas dar II amžiuje p. m. e. O, kai kurie XVI amžiaus tyrinėtojai, kurie Raudonąją jūrą jungė į Indijos vandenyno dalį, ją vadino „Sueco“ arba „Sinus Arabicus“.

Dar viena daugiau ar mažiau pagrįsta versija, kad Raudonosios jūros pavadinimas kilo iš greta plytinčios dykumos, kurią senovės egiptiečiai vadino „Dašret“ reiškiančią „raudonasis kraštas ar šalis“.

Ir labiausiai tikėtinas ir moksliškai paaiškinamas teiginys, kad Raudonoji jūra buvo vadinta jau nuo senų laikų: graikų k. Erythra Thalassa (Ερυθρά Θάλασσα), lotynų Mare Rubrum ar Mare Mecca (Mekos jūra), hebrajų k. Yam Suf, arabų Al-Baḥr Al-Aḥmar (البحر الأحمر). Nes raudona jūros spalva atsirasdavusi, dėl sezono metu, vandens paviršiuje pasirodančių gausių melsvabakterijų Trichodesmium erythraeum būrio, kurie būdami netoli jūros paviršiaus, tarytum nudažydavę Raudonąją jūrą – „raudonai“.

Mokslininkai nustatė, kad Raudonoji jūra, gana dažnai prarasdavusi „ryšį“ su Pasaulio vandenynu, o jos druskos kiekiu padengti krantai nuolat išdžiūdavo. Dėl šios priežasties net ir dabar, Raudonosios jūros pakrantėse, deja, bet nėra itin vešlios augmenijos. Ir iš trykštančio šaltinio, numalšinti troškulio nepavyktų, nes ir iš požemių trykštantis vanduo taip pat yra sūrus. Kai kuriuose Egipto regionuose, šalia Raudonosios jūros, auga mangrovių miškai. Šie miškai, – ypač saugotini ir jiems įkurti draustiniai, vienas iš tokių yra Šarm El Šeicho regione esantis Nabq nacionalinis draustinis, tada piečiau – netoli Safagos ir Marsa Alam regiono esantys mangrovių miškai.

Maža sėklelė, patekusi į dirvą ir gavusi gėlo vandens, pradeda dygti. Dygsta lėtai, vos po vieną lapelį ar šakelę per metus. Galiausiai susiformuoja tankūs krūmai ir vėliau mangrovių medžiai. Įdomus faktas, kad iš pradžių formuotis mangrovių miškams reikalingas gėlas vanduo. O sėklytei įsitvirtinus bei susiformavus šaknimis (kurių šaknų sistemai vėliau jau nebereikia prisotinti deguonimi), jos įsikuria – sūriame jūros vandenyje. Mangrovių miškai auga jūroje bei jūros pakrantėje, jie puikūs bangomušos stabdytojai, nes bangos atsitrenkusios į mangrovių šaknis – lūžta, neleisdamos jūrai – šėlti. Mangrovės išskiria 10 kartų daugiau deguonies nei bet kuris kitas medis pasaulyje. Oras čia ypač grynas ir norisi giliau įkvėpti, net galva svaigsta nuo deguonies pertekliaus.

Mangrovių miškai – puikus prieglobstis paukščiams, kurie čia suka lizdus ir slepiasi nuo kaitrios Saulės. Galima išvysti įvairių paukščių – nuo ryškiai mėlynų, juodų ar prieš saulėlydį krūmus apspintančių baltos spalvos sparnuočių. Mangroves mėgsta kupranugariai, jūriniai vėžliai, kurie, ypač vasarą, ateina parūpšnoti mangrovių lapelių. Mangrovių medžių viena lapo pusė – žalia, ji reikalinga fotosintezei ir deguoniui gaminti (dalis deguonies įsisavinama į augalo medieną), o kita pusė – prisotinta druskos. Taip augalas per lapus išgarinama jūros sūrumą bei pašalina druskos perteklių iš jos. Druska ypač reikalinga gyvūnams vasarą. Vieta svarbi ir žuvims, čia jos atplaukia neršti ir palieka savo ikrus, taip užgimsta naujos gyvybės. Karaliauja krabai, jų čia galybė, tik pagauti jų neina, nes ypač vikrūs...

Jei kalbėti apie Raudonosios jūros florą ir fauną, tikrai nesuklysime sakydami, kad Raudonoji jūra yra tikras rojus: narams, žvejams ar povandeninę žūklę mėgstantiems žmonėms. Vos tik užsidėjus kaukę su vamzdeliu ir panardinus galvą po vandeniu, galėsime išvysti kerintį povandeninį pasaulį, su daugybe spalvotų koralų, jūros ežių ar margaspalvių žuvų. „Kartais gali atrodyti, kad kiekviena gyvūnų ar augalų rūšis čia konkuruoja tarpusavyje norėdama išsiskirti ryškesne spalva ar labiau neįprasta forma“. Šiltas ir krištolo skaidrumo Raudonosios jūros vanduo leidžia egzistuoti daugeliui povandeninės floros ir faunos rūšių, iš kurių 10% yra endeminės. Net šiai dienai, mokslininkai atliekantys Raudonosios jūros povandeninius tyrimus yra atradę bei aprašę beveik 1500 bestuburių ir beveik tiek pat žuvų rūšių. Pažymėtina, kad Raudonosios jūros vandenyse gyvena apie 200 rūšių koralų, o gyvenimas po vandeniu verda ir nesustoja net vėlyvą naktį.

Dideli jūriniai vėžliai, jūrine žole mintantys diugongai, dar vadinami „Jūrų karvėmis“, virš jūros paviršiaus šokinėjantys – delfinai... papildo nuostabų kraštovaizdį ir suteikia unikalią galimybę žmogui grožėtis Raudonosios jūros pasauliu. Pasak ichtiologų, šiuo metu, yra išnagrinėta vos 60% Raudonosios jūros gyventojų, atrastos vos 43 žuvų rūšys, gyvenančios dideliame gylyje. Didžiausias Raudonosios jūros gylis siekia virš 3 km. Jis beje, kaip ir daugelis giliavandenių žuvų dar nėra galutinai mokslininkų ištyrinėtas ir pristatytas visuomenei.

Dar iki šių dienų, Raudonosios jūros kaita mokslininkams sudaro vis naujų užduočių. Neramina, glumina ir kyla klausimų: „kodėl net apie 30% šiaurinėje Raudonosios jūros dalyje gyvenančių gyventojų, negali gyventi kitoje jūros dalyje? Susidaro įspūdis, kad „nematoma siena“ neleidžia jiems judėti iš šiaurės į pietus. Nors vandens cheminė sudėtis ir temperatūra šiose vietose yra beveik vienoda. Gal priežastis slypi kaip tik žodyje „beveik“?...“

Nepaisant nežemiško povandeninio pasaulio grožio, savyje Raudonoji jūra taip pat slepia daugybę pavojų. Šioje jūroje griežtai draudžiama liesti bet kuriuos koralus, kempines ar keistai atrodančias medūzas, žuvis. Jūros ežio dūris, nuodingos povandeninės gyvatės ar „dantytosios“ murenos įkandimas, gali sukelti nudegimą, alerginę reakciją, nukraujavimą ar retkarčiais net ir aukos mirtį.

Nardant Raudonosios jūros gelmėse, taip pat nereiktų pamiršti, kad joje gyvena 44 ryklių rūšys. Kai kurios iš šių ryklių rūšių – nėra pavojingos, nes gyvena tik dideliame gylyje ir minta planktonu bei mažomis žuvimis. Tačiau tarp ryklių yra ir žmonėms pavojingų rūšių, pavyzdžiui, Tigrinis ryklys. Šie rykliai, žmogų gali užpulti be jokios akivaizdžios priežasties, o žiaunoje esantys dideli ir aštrūs dantys, gali lengvai suknežinti ar nuplėšti žmogaus kūno dalį. Deja, bet pastaruoju metu, prieš poilsiautojus, vis dažniau pastebimi Tigrinių ryklių išpuoliai, kurie dažniausiai baigiasi mirtimi. Yra spėjimų, kad Raudonojoje jūroje buvo sutiktas net ir Baltasis ryklys, kuris, pasak mokslininkų, dažnai net vadinamas – „žudymo mašina“. Nors nėra oficialiai patvirtinta, bet yra teorinė galimybė, kad iš Viduržemio jūros per Sueco kanalą, ar/ ir iš Indijos vandenyno į Raudonąją jūrą, gali atplaukti „Didysis Baltasis“ ryklys. Todėl, jei skaidriame jūros vandenyje, pamatysite didelę žuvį, rekomenduotume kuo greičiau pasiekti krantą ir išlipti iš vandens.

Viena iš jauniausių, šilčiausia ir sūriausia iš „gyvų“ jūrų. Viena iš „septynių povandeninio pasaulio stebuklų“ taip poilsiautojų, ypač narų, dažnai įvardijama: legendinė, išskirtinė ir ypač populiari – Raudonoji jūra. Ir tai ne vien garsūs žodžiai, o dar vienas įrodymas, kad pasislėpęs nuo pašalinių akių pasirodo, kad egzistuoja visai kitoks: gausus spalvų, formų, dydžių bei povandeninių faunos ir floros turtų – povandeninis pasaulis.