Eid al-Adha – tai viena iš dviejų svarbiausių islamo pasaulio švenčių, kurios aidai kasmet nuvilnija per visą planetą. Oficialus jos pavadinimas arabų kalba reiškia „Aukojimo šventę“, tačiau skirtingose šalyse ji vadinama įvairiai ir įgauna vietinių tradicijų atspalvių.

Pavyzdžiui, Egipte ir dalyje Šiaurės Afrikos šalių žmonės šnekamojoje kalboje ją dažnai vadina Eid el-Kebir („Didžiąja švente“), taip atskirdami nuo po Ramadano švenčiamos Eid al-Fitr. Turkijoje ši diena žinoma kaip Kurban Bayramı, o Pietų Azijoje – Bakrid arba Bakra Eid.

Šiandien šventę mini beveik du milijardai žmonių – nuo Maroko iki Indonezijos. Tačiau jos istorija prasidėjo dar gerokai prieš islamo atsiradimą.

Eid al-Adha ištakos siekia pranašo Ibrahimo (krikščioniškoje tradicijoje vadinamo Abraomu) istoriją. Pasak pasakojimo, Ibrahimas sapne gavo Kūrėjo (islame vadinamo Allahu) nurodymą paaukoti savo sūnų Ismailą kaip tikėjimo išbandymą.
Tai viena svarbiausių istorijų Rytų kultūroje, simbolizuojanti:

• pasitikėjimą Dievu,
• atsidavimą ir dvasinę stiprybę,
• gebėjimą aukoti tai, kas žmogui brangiausia.
• Skirtingai nei krikščioniškoje tradicijoje, kur dažniausiai minimas Izaokas, čia pagrindiniu istorijos veikėju laikomas Ismailas.

Senojoje legendoje pasakojama, kad:

• Ibrahimas nesipriešino Kūrėjo valiai,
• Ismailas ramiai priėmė šį sprendimą,
• paskutinę akimirką aukojimas buvo sustabdytas,
• vietoje berniuko buvo paaukotas avinas.

Būtent šiam įvykiui atminti iki šių dienų išliko gyvūno aukojimo tradicija.
Islamo pasakojimuose minima ir kita įdomi detalė – prieš aukojimą Šėtonas kelis kartus bandė sugundyti Ibrahimą nepaklusti Dievui. Todėl iki šiol Hadžo piligrimai Saudo Arabijoje mėto akmenėlius į simbolines „Šėtono kolonas“.
Manoma, kad pirmą kartą ši šventė oficialiai pradėta minėti VII amžiuje, pirmosiose bendruomenėse Medinoje. Per daugiau nei 1400 metų pagrindinės tradicijos beveik nepasikeitė:

• rytinė bendra malda,
• šeimos susibūrimai,
• aukojimas,
• pagalba stokojantiems,
• šventiniai pietūs,
• dovanos vaikams.

Daugelyje šalių tai viena svarbiausių metų dienų, prilygstanti didžiausioms šeimos šventėms Europoje. Viena įdomiausių Eid al-Adha savybių – ji neturi pastovios datos mūsų naudojamame kalendoriuje. Islamo pasaulyje naudojamas Mėnulio kalendorius, kuris yra maždaug 10–11 dienų trumpesni už Saulės kalendorių. Dėl to šventė kasmet pasislenka atgal.
Per kelis dešimtmečius Eid al-Adha pereina visus metų laikus:

• kartais ji vyksta kaitrios vasaros metu,
• o po kelių metų – vėsesniu žiemos sezonu.

Šventė prasideda paskutinio kalendoriaus mėnesio – "Dhul-Hijjah" – metu ir sutampa su didžiąja piligrimyste (Hadžu) į šventąjį Mekos miestą.
Kodėl aukojamas gyvūnas?
Gyvūno aukojimo tradicija vadinama "Qurbani arba Udhiyah". Dažniausiai tam pasirenkamos:

• avys,
• ožkos,
• karvės,
• kupranugariai.

Tačiau svarbiausia šios tradicijos dalis nėra pats ritualas, o pagalba kitiems. Pagal senąsias tradicijas mėsa privalo būti padalinta į tris lygias dalis:

• Šeimai – šventiniam stalui.
• Giminaičiams ir draugams – bendrystei stiprinti.
• Vargingiau gyvenantiems žmonėms – labdarai.

Taip užtikrinama, kad šventės dieną nei vienas žmogus neliktų alkanas. Šiandien dalis gyventojų vietoje tradicinio aukojimo renkasi tiesiog aukoti pinigus labdarai ar humanitarinėms organizacijoms.

---

10 įdomių faktų apie Eid al-Adha

1. Tai laikoma „Didžiąja švente“. Tradiciniame kalendoriuje yra dvi pagrindinės šventės: Eid al-Fitr (po Ramadano) ir Eid al-Adha (Aukojimo šventė). Būtent pastaroji daugelyje šalių laikoma pačia svarbiausia metų švente.
2. Ji susijusi su didžiausia piligrimyste pasaulyje. Šventė sutampa su Hadžu – piligrimine kelione į Meką. Kasmet milijonai žmonių iš įvairių pasaulio šalių vyksta į Saudo Arabiją atlikti šių tradicinių apeigų.
3. Kai kur rengiami gyvūnų grožio konkursai. Prieš šventę daugelyje šalių gyvūnai specialiai puošiami:

• Maroke avys dekoruojamos chna raštais,
• Malaizijoje – gyvų gėlių girliandomis,
• Pakistane ir Bangladeše vyksta „gražiausio jautuko“ konkursai, o nugalėtojai tampa socialinių tinklų sensacijomis.

4. Egipte vyksta garsieji kupranugarių turgūs. Prieš šventę netoli Kairo vyksta vieni didžiausių kupranugarių turgų pasaulyje. Čia gyvūnai parduodami pagal šimtmečius gyvuojančias tradicijas ir itin emocingas derybas.
5. Socialiniuose tinkluose populiarėja tradiciniai drabužiai. Pastaraisiais metais prieš šventę internete ypač išauga susidomėjimas tradiciniais ir moderniais šventiniais drabužiais. Pagal seną paprotį, šią dieną įprasta pasitikti vilkint visiškai naujus arba pačius puošniausius savo apdarus. Jaunoji karta socialiniuose tinkluose (pavyzdžiui, „Instagram“ ar „TikTok“) aktyviai dalinasi savo šventinio įvaizdžio nuotraukomis, todėl šiomis dienomis internete tiesiog mirga spalvingi ir prabangūs tradiciniai kostiumai.
6. Kai kuriose šalyse šventė trunka net kelias dienas. Nors religinė šventės diena yra viena, daugelyje šalių valstybiniu lygmeniu oficialiai suteikiama nuo 3 iki 5 laisvadienių, kad žmonės galėtų aplankyti toli gyvenančius artimuosius.
7. Šventė turi didžiulę įtaką ekonomikai. Per kelias dienas gyvulių prekyba pasiekia milžinišką mastą:

• labai išauga transporto poreikis ir gyvulių gabenimas,
• kyla gyvulių kainos,
• iki vėlyvos nakties aktyviai dirba turgūs ir vietiniai prekybininkai.
• Kai kuriose šalyse ši kelių dienų prekyba vietos verslininkams atneša net kelių milijardų JAV dolerių apyvartą.

8. Technologijos keičia tradicijas. Šiuolaikiniuose miestuose vis daugiau žmonių naudojasi specialiomis programėlėmis ar fondais:

• gyvūnas nuperkamas nuotoliniu būdu,
• pats aukojimas atliekamas kitame, skurdesniame regione,
• mėsa iškart išdalinama tiems, kam jos labiausiai reikia.

9. Kiekviena šalis turi savo šventinius patiekalus. Šventė neatsiejama nuo tradicinio maisto: Egipte populiari Fatta (ryžiai su traškia duona ir česnakiniu mėsos padažu), Jordanijoje – Mansaf (tradicinis avienos patiekalas, verdamas fermentuoto ožkos pieno jogurto padaže ir patiekiamas su ryžiais), o Turkijoje ruošiami įvairūs mėsos troškiniai, pavyzdžiui, Kurban Kavurması (savo sultyse lėtai troškinta šviežia mėsa) arba Saç Kavurma (ant stiprios ugnies tradicinėje gilioje keptuvėje skrudintas mėsos ir daržovių troškinys). Žinoma, neapsieinama ir be garsiųjų saldumynų – baklavos (trapios, daugybę plonos tešlos sluoksnių turinčio saldėsio, dosniai įdaryto smulkintais riešutais ir aplieto saldžiu medaus ar cukraus sirupu), tradicinio lukumo (gabaliukais pjaustyto minkšto rytietiško saldumyno) bei chalvos. Šeimos prie stalo įprastai praleidžia visą dieną.
10. Šventė minima net kosmose. Yra buvę atvejų, kai kosmonautai šią dieną sutiko Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Nors ten neįmanoma atlikti tradicinių ritualų, ši diena orbitoje buvo paminėta bendru šventiniu maistu ir kultūriniais pasakojimais kolegoms.
Šiandien Eid al-Adha daugeliui žmonių reiškia kur kas daugiau nei vien religinius papročius. Tai tapo universaliu kultūriniu fenomenu, kuris simbolizuoja:

• šeimos susibūrimo ir bendrystės metą,
• didžiulį dosnumą ir atjautą,
• pagalbą tiems, kuriems gyvenime sekasi sunkiau,
• pagarbą šimtametėms tradicijoms.

Nepaisant skirtingų kultūrų, šalių ar kalbų, pagrindinė šios dienos žinutė išlieka ta pati – tikrąją žmogaus vertę parodo jo gebėjimas nuoširdžiai dalintis su kitais.