Egiptas

Naudinga informacija (Egipto pavadinimo kilmė)

Egiptas – yra graikiškos kilmės pavadinimas, kilęs nuo "Αἰγυπτος – Aiguptos". O patys egiptiečiai savo šalį vadino: „Ta-Meri“ – „Mylimoji žemė“, „Idebui“ – „Du krantai“, „Tawi“ – „Dvi žemės“ ir galiausiai „Ta-Kemet“ – „Juodoji žemė“. Ši didi šalis turėjo daug vardų, ir daugelį metų keitėsi. IV tūkstantmetyje pr. m. e. pradėjo rastis pirmieji nomai – vietovės, miestai, kuriems vadovavo, – dvi šalys „Žemutinis Egiptas“ ir „Aukštutinis Egiptas“. Svarbu nesupainioti – „Aukštutinis Egiptas“ buvo šiaurinėje šalies dalyje, o „Žemutinis“ – pietinėje. Atrodytų suklydome, tačiau Egipte būtent – yra atvirkščiai. Tai yra dėl Nilo upės padėties, kuri priešingai nei kitos upės, teka iš pietų į šiaurę, dalindama Egiptą į dvi dalis.  

Egipto didžioji teritorijos dalis priklauso Afrikai, o Sinajus – Azijai 

Egipto Arabų Respublika (arabų k. Misr) yra dviejų kontinentų sankirtoje: Afrikos ir Eurazijos. Egipto didžioji teritorijos dalis, esanti šiaurės – rytinėje dalyje, priklauso Afrikos žemynui, o Sinajaus pusiasalis, užimantis 59.000 km2 plotą – jau Azijai. Egiptas – šiaurės rytinėje dalyje ribojasi su Izraeliu, Palestina (Gazos ruožu), pietuose – su Sudanu, vakaruose su Libija. Šiaurinę Egipto dalį skalauja Viduržemio jūra, rytuose – Raudonoji jūra. 

Raudonoji jūra: viena iš jauniausių, šilčiausia, sūriausia iš "gyvų" jūrų bei daugelio vadinama – "viena iš septynių povandeninio pasaulio stebuklų“

Raudonosios jūros pavadinimo kilmė turi net keletą versijų. Viena jų teigia, jog Raudonoji jūra taip pavadinta nuo tam tikrų rausvų bakterijų, kurių pagausėja vandens paviršiuje šiltuoju periodu... Kita teorija aiškina, jog raudona spalva šiame regione būdavo vadinami pietūs, tad ši jūra galėtų būti vadinama – "Pietų" jūra. O trečioji: Raudonosios jūros pavadinimą gretina su rausvos spalvos smėlynais...

Klimatas

Egiptas yra Šiaurės Afrikos dykumos juostoje; todėl jo bendrosios klimato ypatybės yra mažas metinis kritulių kiekis ir didelis sezoninis ir paros (dienos) temperatūros diapazonas, kai saulė šviečia ištisus metus. Dykumoje ciklonai sukelia smėlio audras arba dulkių audras, vadinamas khamsinais (arab. „penkiasdešimt“, kaip sakoma, kad jos būna 50 dienų per metus), kurios dažniausiai vyksta nuo kovo iki birželio; jas sukelia atogrąžų oras iš pietų, kuris juda į šiaurę dėl Sudano žemo slėgio sistemos išsiplėtimo į šiaurės rytus. Khamsiną lydi staigus temperatūros padidėjimas 14–20 °F (8–11 °C), santykinės drėgmės sumažėjimas (dažnai iki 10 procentų) ir tirštos dulkės; vėjai gali pasiekti audringą jėgą. Klimatas iš esmės yra bisezoninis, žiema trunka nuo lapkričio iki kovo, o vasara nuo gegužės iki rugsėjo, su trumpais pereinamaisiais laikotarpiais. Žiemos vėsios ir švelnios, o vasaros karštos. Vidutinė sausio mėn. minimali ir maksimali temperatūra svyruoja nuo 48 iki 65 °F (9 ir 18 °C) Aleksandrijoje ir 48–74 °F (9 ir 23 °C) Asvane. Vasaros mėnesiai yra karšti visoje šalyje, o vidutinė vidurdienio temperatūra birželio mėnesį svyruoja nuo 91 °F (33 °C) Kaire iki 106 °F (41 °C) Asvane. Egipte vyrauja labai saulėtas klimatas – vasaros mėnesiais saulė šviečia apie 12 valandų, o žiemą – nuo ​​8 iki 10 valandų per dieną.

Augalų ir gyvūnų gyvenimas

Nepaisant kritulių trūkumo, natūrali Egipto augmenija yra įvairi. Didžiojoje Vakarų dykumos dalyje visiškai nėra jokios augalų gyvybės, tačiau ten, kur egzistuoja tam tikra vandens forma, randamas įprastas daugiamečių augalų ir žolių dykumos augimas; pajūrio juostoje pavasarį gausu augalų. Rytų dykumoje iškrenta nedaug kritulių, tačiau ji palaiko įvairią augmeniją, apimančią tamariskus, akacijas ir markes (be lapų, be spyglių plikomis šakomis ir plonomis šakelėmis), taip pat daug įvairių dygliuotų krūmų, mažų sukulentų ir aromatingų augalų. žolelių. Šis augimas dar ryškesnis Raudonosios jūros kalvų ir Sinajaus kalnuose bei Ilbos (Elbos) kalnuose pietryčiuose.

Nilas ir drėkinimo kanalai bei grioviai palaiko daugybę vandens augalų veislių; senovės lotoso galima rasti drenažo kanaluose deltoje. Yra daugiau nei 100 žolių rūšių, tarp jų bambukas ir esparto (ḥalfāʾ), stambi, ilga žolė, auganti prie vandens. Tvirtos daugiametės nendrės, tokios kaip Ispanijos nendrės ir paprastosios nendrės, plačiai paplitusios Žemutiniame Egipte, tačiau papirusas, augintas senovėje, dabar randamas tik botanikos soduose.

Datulinė palmė, auginama ir savaime, randama visoje deltoje, Nilo slėnyje ir oazėse. Doum palmė (Hyphaene thebaica; Afrikos vėduoklinė palmė) ypač tapatinama su Aukštutiniu Egiptu (pietine Nilo slėnio dalimi) ir oazėmis, nors yra ir kitur.

Naminiams gyvūnams priskiriami buivolai, kupranugariai, asilai, avys ir ožkos, pastarosios ypač pastebimos Egipto kaime. Gyvūnų, kurie taip ryškiai figūruoja senovės Egipto frizuose – begemotų, žirafų ir stručių – Egipte nebėra; krokodilai randami tik į pietus nuo Aswan High Dam. Didžiausias laukinis gyvūnas yra aoudad (barzdotų avių rūšis), išgyvenanti pietinėse Vakarų dykumos vietose. Kiti dykumos gyvūnai yra Dorcas gazelė, fenekas (maža, dykumoje gyvenanti lapė), Nubijos ožkos, Egipto kiškis ir dviejų rūšių jerbos (panašus į pelę graužikas ilgomis užpakalinėmis kojomis šokinėjimui).  Yra du mėsėdžiai žinduoliai: Caffre katė, mažas kačių plėšrūnas, ir Egipto mangustas. Aptinkama keletas driežų veislių. Prie nuodingų gyvačių priskiriama daugiau nei viena angių rūšis; dėmėtoji gyvatė aptinkama visame Nilo slėnyje, o Egipto kobra (Naje haje) – žemės ūkio srityse. Skorpionai paplitę dykumose. Yra daugybė graužikų rūšių. Galima rasti daug vabzdžių veislių, įskaitant skėrius.

Egipto dievai ir deivės

Senovės egiptiečiai garbino labai daug dievų, dabar sunku apskaičiuoti tikslų jų skaičių, tačiau skaičius gali siekti 2000 ar ir daugiau. Tarp jų – aukštesnio ir žemesnio rango dievai, demonai, sudievinti gyvūnai, net daiktai. Savo nuosavus dievus turėjo ir garbino kiekvienas atskiras miestas ar apylinkė. Visame Egipte buvo didžiai garbinami šie dievai: Pta, dievas – kūrėjas; Ra – Saulės dievas; Amonas – Ra – visų dievų vyriausiasis.
Egipto gyventojas, panorėjęs malda pabendrauti su dievais, galėdavo melstis bet kur, net toje vietoje, kur tuo metu būdavo: toli nuo tėvynės, dykumoje, ant vandens, po medžiu, namuose... dievą jis rasdavo visur. Tiesa, geriausia melstis būdavo arti šventyklos, priešais jos sieną, prie šventovės vartų arba jos prieangyje, nes vidun įžengti buvo draudžiama. Tais laikais šventykla buvo tokia vieta, kurioje tik valdovas bei šventikai atnešę aukas, melsdavo dievų malonės. 

Savo vardu valdovas (karalius, faraonas) paliepdavo dievui ar deivei įrengti šventyklą. Joje priešais dievybės statulą jis atnešdavo valgius bei gėrimus, smilkė smilkalus, pildavo šaltą vandenį, dovanodavo dievams gėles ir daugelį kitų daiktų. Senovės egiptiečiai tikėjo, jog be šventyklos ir šventiko, atnešančio aukas, šalis būtų pražuvusi. Taip garbinami dievai, valdovui dovanodavo pergalę prieš Egipto priešus.

Egipto kalba

Oficiali Egipto kalba yra arabų, o dauguma egiptiečių kalba vienu iš kelių tos kalbos vietinių tarmių. Kaip ir kitose arabų šalyse, šnekamoji liaudies kalba labai skiriasi nuo literatūrinės. Šiuolaikinė literatūrinė arabų kalba (dažnai vadinama šiuolaikine standartine arabų kalba arba al-fuṣḥā, „aiškia“ arabų kalba), kuri išsivystė iš klasikinės arba viduramžių arabų kalbos, mokoma tik mokykloje ir yra išsilavinusių žmonių lingua franca visame arabų pasaulyje. Literatūrinės kalbos formos gramatika ir sintaksė išliko iš esmės nepakitusi nuo VII a., tačiau kitais būdais per pastaruosius šimtmečius ji kito. Šiuolaikinės stiliaus, žodžių sekos ir frazeologijos formos yra paprastesnės ir lankstesnės nei klasikinėje arabų kalboje ir dažnai yra tiesiogiai išvestinės iš anglų arba prancūzų kalbų.

Religija

Islamas yra oficiali Egipto religija, ir beveik visi Egipto musulmonai laikosi jos sunitų šakos. Šalis ilgą laiką buvo islamo mokslo centras, o Al-Azhar universitetas, esantis Kaire, yra plačiai laikomas svarbiausia islamo mokymosi institucija pasaulyje. Taip pat daugelis musulmonų, net ir gyvenančių už Egipto ribų, mano, kad al Azharo šeichai yra viena iš aukščiausių religinių autoritetų sunitų pasaulyje. 1928 m. Egipte buvo įkurta Musulmonų brolija – tarptautinė religinė-politinė organizacija, siekianti plėsti konservatyvias musulmoniškas vertybes. Sufizmas taip pat plačiai paplitęs.

Virtuvė

Kaip ir galima tikėtis, Egipto maisto kultūra taip pat turtinga ir įvairi, bet klasikiniai maisto produktai ant egiptiečių stalo yra: humusas, falafeliai, įdaryti vynuogių lapai, žuvis ir baklava, kurie yra populiarūs Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Viduržemio jūros srityje.

Ekonomika

Prezidento Gamalo Abdel Nassero (1954–1970) metu Egipto ekonomika buvo centralizuota, orientuota į importą. Prezidento Abdel Fattah el-Sisi valdymo metu (2014 m. – dabar) ekonomika vadovaujasi Egipto 2030 m. vizija. Šia politika siekiama diversifikuoti Egipto ekonomiką.

Egipto pinigai. Egipto svaras yra Egipto Arabų Respublikos nacionalinė valiuta, žymima EGP

Egipto svaras yra Egipto Arabų Respublikos nacionalinė valiuta, žymima EGP. Vienas Egipto svaras lygus 100 piastrų. 1834 m. Egipto svarą įvedė Mohamedas Ali Paša (Egipto valdovas, valdęs 1805 – 1848 m.). Naujoji valiuta turėjo pakeisti šalyje cirkuliavusius turkiškus „piastrus“ (kurush), nes iki 1833 m. Egiptas priklausė Osmanų imperijai. Beveik iš kart, po Egipto svaro įvedimo į apyvartą, jis gavo neoficialų pavadinimą „lira“ iš prancūziškojo žodžio „livre“ (Mohamedo Ali Pašos nuolat sekė Prancūzijos mada ir bičiuliavosi su prancūzais), todėl šalyje nacionalinis piniginis vienetas iki šiol dažniausiai trumpinamas L.E., iš prancūziškojo „Livre égyptienne“ (Egipto livras). Egipto svaras taip pat žymimas E£ ir £E.