Senovės Egipto žmonėms gyvenimas žemėje tebuvo tik trumpa laiko atkarpa, o tikrasis, amžinas gyvenimas prasidėdavo tik po mirties. Todėl kapus jie vadindavo „gražiuoju amžinybės rūmu“, kuriame buvo tikima, jog žmogus neliks vienas, jog anapusiniame pasaulyje vėl susirinks kartu visi šeimos nariais bei giminaičiai. Numirę žmonės tikėtina, tapdavę stipresni nei gyvendami žemėje. Jie tartum priartėdavo prie dievų, galėjo keisti savo pavidalus ir gyventi visose pasaulio vietose: danguje, mirusiųjų karalystėje ar kitose pasaulio erdvėse.

Gyvenimas anapus buvo įmanomas tik tuo atveju, jei mirusiojo kūnas po mirties buvo mumifikuojamas, kad jis nesutrūnytų, tik tada paukštis Baa kape galėjo susijungti su mumija ir Kaa – gyvybinė jėga ir atrasti kelią pas mirusįjį. Į kapą kartu su mumija dėdavo įvairiausių, valdovui reikalingų daiktų, praversiančių jam tolimesniame gyvenime: kovų vežimą, ginklus, baldus, statulėles, lempas, indus, drabužius, papuošalus, indelius tepalams, muzikos instrumentus, rašymo reikmenis ir dar daug kitų daiktų... Anapus žmonės norėjo gyventi taip pat kaip ir čia, žemėje. Kai kurie iš šių daiktų būdavo paauksuoti arba pagaminti iš gryno aukso, būtent dėl šios priežasties kapavietės sulaukdavo begalės kapų plėšikavimų ir ilgainiui laidojimo vietos buvo įrengiamos kuo toliau nuo gyvenamų vietovių ir plika akimi nematamose vietose. 

Egipte, pirmųjų dviejų dinastijų metu dar nebuvo piramidžių, taigi kur buvo laidojami valdovai? Jų kapavietės – didelės stačiakampės duobės, ant kurių supildavo neaukštą kalvą arba pastatydavo ant jo, kažkokį pastatą. Antžeminio antstato išorėje įrengdavo daugybę nišų, o kapas, buvo tos duobės centre. Šioje amžinybės buveinėje būdavo daugybė kambarių su maisto atsargomis, pasitaikydavo, jog tokiose patalpose būdavo įrengiama ir vonia.

Naujosios Karalystės laikais, pasibaigus piramidžių statymo laikotarpiui, valdovų (faraonų) laidojimo vieta iš Memfio persikėlė į Tėbus (dabar Luksoras). Vakariniame Nilo krante, atokiame dykumų slėnyje valdovams kapus iškirsdavo uoloje, pradžioje buvo iškalami laiptai, paskui įstrižai žemyn vedantis ilgas praėjimas, kuris vėliau praplatėdavo ir baigdavosi kambariu. Toliau – ilga eilė koridorių ir kambarių, o giliai kalno viduryje – sarkofago ir amžinojo poilsio vieta. Kai kurių tokių kapų ilgis siekia iki 200 metrų ir veda gilyn į uolą, jų sienos ir lubos puoštos religiniais siužetais. Šiais laikais ši vieta vadinama „Karalių arba Valdovų slėniu“. Šiame slėnyje ilsisi 18 – 20 dinastijų – 64 valdovų palaikai. Kitame „Karalienių slėnyje“, kadaise buvo palaidota daug faraonų žmonų bei princų.

Mirusiųjų šventykla ir Senosios ir Viduriniosios Karalystės laikais stovėjo šalia karalių kapo, o vėliau jos buvo įrengiamos toli nuo derlingos šalies – dykumų bei slėnių pakraščiuose. Jose teliko vos keletas kambarių, kuriuose buvo gerbiamas valdovas atnešant jam maisto pomirtiniame gyvenime. Didesnioji buvusios šventyklos dalis buvo paskirta dievui Amonui.