Šu – Oro, Vėjo ir Šviesos senovės Egipto dievas

Egiptiečiai tikėjo, kad dievai ir deivės valdo gamtą ir nuo jų valios priklauso žmonių gyvenimas. Saulė, žvaigždės, upė, gyvuliai, medžiai buvo laikomi dievais arba dievų gyvenamosiomis vietomis. Žmonėms atrodė, jog jie gyvena kartu su dievais.

Senovės egiptiečiai tikėjimą perėmė iš protėvių, kurie, iš skirtingų vietų atklydę į Nilo slėnį, įtikėjo į skirtingus dievus. Vienos gentys dievino žvėris, kitos – paukščius ar roplius, trečios garbino augalus arba negyvosios gamtos daiktus. Senovės egiptiečiai pastebėjo, kad gamta turi žmogui nesuprantamos galios: paukštis skraido, liūtas ypač stiprus ir galingas žvėris, upėje tūnantis krokodilas gali netikėtai čiupti žmogų, gyvatė yra paslaptinga, gyvenanti toli nuo pašalinių akių, paukštis ibisas panašus į išminčių. Todėl vieni gyventojai garbino liūtą, kiti - sakalą, treti - krokodilą, ketvirti - katę...

Egiptiečių mitologijoje „sukurtasis,“ esantis tarp Dangaus ir Žemės – oro dievas Šu (Šw, Shu, graikų kalboje Sos, reiškia: „tuštuma“, „šviesa“, „pakylantis“). Remiantis senovės mitu, „Visatos kūrėjui" Atumui nusičiaudėjus ir savaime apsivaisinus gimė Šu (savaiminį apvaisinimą galime sutikti ir krikščionybės Visatos sukūrimo pradžioje, kai pirmieji žmonės užgimė iš šventosios dvasios). Identifikuodamas Atumą su Ra, Šu tampa „Ra sūnumi“, jam suteikiama galimybė kovoti už Saulę. Retkarčiais apdovanojamas liūto galva, kitais atvejais, jis vaizduojamas kaip klūpintis ant vieno kelio žmogus su stručio plunksna (ar 4 plunksnomis) ant galvos, iškėlęs rankas, laikančias Dangaus skliautą, atskiriantį Dangų nuo Žemės. Giesmėse (įskaitant magišką Harriso papirusą) Šu laikomas šviesos priešų tramdytoju, smogusiu jiems ietimi ir liepsna.

Atėjus „aukso amžiui - laikui, kai dievai gyveno Žemėje kartu su žmonėmis. Dievai, žemiškajame soste, pakeisdami vienas kitą, karaliavo paeiliui. Pirmasis ir ilgiausias valdęs buvo Ra - Saulės dievas, „viso to, kas yra Visatos Kūrėjas“.

Aukso amžiaus pradžioje Tefnut'ė (Šu sesuo) susiginčijo su Ra. Įgavusi liūtės (kitur minima katės) formą, ji paliko Egiptą ir išvyko į pietus, į Nubiją (Kušą) ir apsistojo dykumoje“. Tefnut buvo drėgmės deivė - todėl jai išvykus, šalį ištiko nelaimė – prasidėjo baisi sausra. Nilo deltoje nustojo lyti, raudonai kaitrūs saulės spinduliai išdžiovino dirvą palei Nilo krantus - ji tapo kieta kaip akmuo, datulių palmės nedavė vaisių, Nilas tapo negilus ir prasidėjo smėlio audros. Žmonės mirė iš troškulio ir bado.

Tuomet Jo Didenybė Ra kreipėsi į Šu dievą ir liepė jam: - Eik, surask Tefnut Nubijoje ir sugrąžink šią deivę! Šu virto liūtu ir išvyko ieškoti savo sesers. Netrukus jam pavyko ją surasti. Šu ilgai įkalbinėjo, pasakojo koks sielvartas apėmė jos tėvynę. Galiausiai Tefnut’ei pagailo ir ji nusprendė sugrįžti. Kai jie kartu atkeliavo į Egiptą, Didžioji upė Nilas tuoj pat užsipildė ir dosniai maitino pievas bei žemes vandeniu, lietus atgaivino Nilą – sausra ir badas baigėsi.

Po to, kai Šu (Oro dievas) parsivežė seserį Tefnut (drėgmės ir lietaus deivę) iš Nubijos dykumos, jis ją vedė. Šu ir Tefnut vaizduota kaip heraldinė liūtų pora, reiškianti gyvenimo-tiesos bei amžinosios-amžinybės trukmės junginius visumos atžvilgiu. Santuoka įamžino gyvenimui būtinas stichijas ir leido jiems tapti viena visuma. Be to, Šu buvo tapatintas su Saule, o Tefnut - su Mėnuliu.

Vėliau mitas papasakoja, Ra pasitraukus iš Visatos viešpatavimo, Šu, kartu su Tefnut perėmė valdymą Žemėje: „Jo Didenybė Šu buvo puikus Dangaus, Žemės, Vandenų, Vėjų, Potvynių, Kalnų ir jūros karalius“. O po daugelio tūkstantmečių taip pat pakilęs į Dangų. Šu būdamas taip pat ir Vėjo dievu, įžengė į dievų Heliopolio Enneadą ir tapo Didžiojo devyneto nariu. Pagal Heliopolio legendą apie Pasaulio sukūrimą, jis buvo laikomas Gebo ir Nut tėvu. Heliopolis (graikų kalba - „Saulės miestas“; egiptiečių vardas - Iunu), senovės miestas Nilo deltoje, į šiaurę nuo modernaus Kairo. Gimus Gebui – Žemės dievui, ir Nut – Dangaus deivei, užgimė – antroji dieviškoji pora.

Gebas ir Nut, net motinos įsčiose, labai mylėjo vienas kitą ir gimė tvirtai apsikabinę. Todėl kūrimo pradžioje Dangus ir Žemė buvo sujungti. Egipto mitologijos mitai turėjo tęsinį ir pasakojo, kad Ra paprašė Šu (Oro dievo), kad šis atskirtų savo vaikus Dangaus deivę Nut’ę ir Žemės dievą Gebą, nes šie taip stipriai buvo susiglaudę, jog negalėjo susilaukti savo vaikų, o visa Žemė buvusi tuščia. Klausydamasis Aukščiausiojo Ra nurodymo, Šu Oro dievas pakėlė rankas aukštyn. Į Dangų iškeldamas dukrą Nut (Dangaus deivę), o Žemėje palikdamas viešpatauti Gebą (Žemės dievą), tokiu būdu tarytum atskirdamas Dangų nuo Žemės. Kai Šu pakėlė Nut’ę, šioji ėmė verkti ir ilgėtis savo vyro, tačiau po jų atskyrimo pasaulis tapo derlingas. Ir po kurio laiko Nut’ė nuo Gebo pagimdė dieviškuosius dvynius Ozyrį, Izidę, Setą bei Neftidę.

Šu dažnai buvo vaizduojamas kaip sėdintis vyras, ištiestomis rankomis laikantis dangų. Yra rasta daug tokių statulėlių, kurias galima būtų vadinti – savotišku Atlantų prototipu. Ant Naujosios Karalystės sarkofagų sienų, įprastai Šu vaizduotas tuo metu, kai išskiria Nut (Dangaus deivę) su Gebu (Žemės dievu).

Mirusiųjų knygos 125 skyriuje Šu taip pat minimas kaip vienas iš Mirusiųjų teismo tarybos narių. Dievas Šu atnešdavęs gaivų šiaurinį vėją. Jis buvo vaizduojamas kaip žmogus su ištiestais sparnais, kuris rankose laikė gyvybės ir oro simbolius. Jis, kad galėtų aprūpinti gaiviu oro gūsiu, buvo vaizduojamas šalia šventyklos langų. Taip pat, kad pomirtiniame gyvenime, mirusieji neuždustų, jiems buvo įdedama Šu maža figūrėlė, ji turėjusi lydėti kitame gyvenime ir suteikti galimybę laisvai kvėpuoti.

Šu buvo laikomas antruoju Didžiojo devyneto nariu ir buvo lyginamas su karo dievu Anhuru (pastarojo vardas reiškia „dangaus nešiotojas“). Ryškiausia Šu konkretizavimo apraiška yra jo susiliejimas su Tinido miestu, esančiu šiauriniame Egipte – vietiniu dievu Inharu (graikų Onuris) ir virtusiu į dvigubą dievybę Šu-Onurį, ir išlaikiusį Šu tapatybę, buvęs Ra sūnus ir Hator-Tefnut brolis. Taip pat ypač garbintas Leontopolyje, Nilo deltoje ir tapatintas su Išminties dievu Totu bei Khonsu.